JLK stovykla „Nuo nulio“

JLK stovykla „Nuo nulio“

JLK  stovykla „Nuo nulio“: nauji išgyvenimai, patirtys bei atradimai

Sunku sakyti, kad vasara skaičiuoja paskutiniąsias dienas, užleisdama vietą lietingam orui, ilgoms naktims ir krentantiems nuo medžių lapams. Gaila, bet šiltasis sezonas visai pamiršo, koks jis turėtų būti. Taikstytis ir ieškoti bendros kalbos teko su kaprizinga vasara, kuri dažnai nuspręsdavo pašmaikštauti – netikėtai tapdavo vėsi, lietinga, vėjuota ir apsiniaukusi. Nepaisant to, toks oras suburdavo, suartindavo ir ragino stovyklos dalyvius laikytis šalia vienas kito, kad pleduku pasidalintų kuo daugiau žmonių. Jaunimas teikė paraišką stovyklai „Nuo nulio“, kurį finansavo Rokiškio rajono savivaldybė iš vaikų r jaunimo socializacijos programos. Ši stovykla buvo skirta ne tik geram laiko praleidimui. Joje keitėsi mąstymas, išgyventos naujos patirtys bei gauta be galo daug naudos.

Stovykla – vienas didelis nuotykis

Nežinomybė, važiuojant į stovyklą, verčia jaudintis. Juk nežinai, kas tavęs laukia, kaip seksis prisitaikyti, kokie iššūkiai tykos už kiekvieno kampo ir kas per žmonės gyvens su tavimi visas šešias dienas. Nepaisant to, jauti malonų kirbėjimą, kurį mėgstame įvardyti kaip drugelių plazdėjimą. Visos išankstinės baimės pradeda nykti, atvažiavus į stovyklavietę, kurioje šurmuliuoja tie žmonės, su kuriais patirsi vieną didelį ir nepakartojamą nuotykį.

Jau pirmąją dieną pajutome stiprų ryšį, nes turėjome galimybę susipažinti, atrasti bendrų interesų, pomėgių, dar niekada ir su niekuo nediskutuotų temų. Stovyklą organizuojančios merginos – Gabija Kaulakytė, Agnė Ruzgutė, Toma Barzdaitė ir Ieva Marija Makšimaitė, pasirūpino, kad nepažįstami žmonės išdrįstų prieiti prie vienas kito ir pabendrauti. Vienas kito pažinimas – itin svarbus ir reikalingas dalykas. Tu privalai pažinoti tave supančius žmones, pasitikėti jais. Priešaky – įvairios veiklos, komandinis darbas bei gyvenimas po vienu stogu, todėl buvimas žmonių apsuptyje neišvengiamas.

Atviri pokalbiai – viso ko pagrindas

Dažnai nepagalvojame, kad kiekvienas dalykas, kurį darome, gali sujaukti, iš pažiūros, tvarkingą mūsų vidinį pasaulį. Analizuodami savo veiksmus, atsimindami, kaip tuo metu elgėmės, galvodami, kas kirbėjo galvoje ir kokių naujų suvokimų po to atėjo, suprantame, kad net paprasčiausi dalykai gali sukelti sumaištį bei palikti netvarką galvoje. Stovykloje „Nuo nulio“ darėme daugybę dalykų: pažindinomės vieni su kitais, formavome komandą, kūrėme taisykles, galvojome lūkesčius, gilinome žinias apie verslumą, jaunimo galimybes, ugdėme kritinį mąstymą, savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, lyderystę,  pilietiškumą, strateginį mąstymą, atsakomybės jausmą ir kitas kompetencijas. Pasitelkiant neformaliojo ugdymo metodus, analizavome save, įgijome žinių apie verslumą, patys kūrėme idėjas verslui, jas pristatinėjome. Taip pat plaukėme baidarėmis, išnaršėme mišką naktinio žygio metu, dalyvavome simuliacijoje, rašėmė sau laišką po dvidešimties metų, sužinojome, ką dera sakyti darbdaviui, einant į pokalbį dėl darbo.

Galiu tvirtai sakyti, kad vieno dalyko sovykloje buvo ypatingai daug – šiltų, atvirų, jautrių ir nesuvaidintų pokalbių. Jie paliko žymę širdyje, nes nestokojo nuoširdumo, supratimo bei palaikymo. Buvo gera žinoti, kad už parankės gali išsitempti bet kurį stovyklos dalyvį, jei nori pakalbėti akis į akį.

Giliai susimąstyti ir įsivertinti ragino refleksijos

Tam, kad pasitikėtumėme vieni kitais dar labiau, mokytumėmės išklausyti bei dirbti, tarytum vienas kumštis, atlikome ne vieną metodą. Mums teko užsirišti akis, turint bendrą tikslą – surinkti reikiamus daiktus, norint uždegti deguką ir liepsnos pagalba susprogdinti balioną. Dar vienas metodas – žmogaus kėlimas ir sūpavimas. Susiskirstę į dvi komandas, turėjome kelti kiekvieną stovyklos dalyvį ir pasūpuoti, leisdami jam atsipalaiduoti ir apie nieką negalvoti. Svarbiausia, kad kėlime dalyvautų visi komandos nariai, o gulintysis pilnai jais pasitikėtų ir galėtų atsipalaiduoti bei negalvoti apie pašalinius dalykus. Po šių metodų turėjome refleksijas. Jų metu dalinomės, kas galėjo būti geriau, o kuo norėtumėme pasidžiaugti. Aptarimai parodydavo, kur klystame, ką darome ne taip, su kokiais sunkumais susiduriame, dėl kokių priežasčių neįsitraukiame, kodėl dažnai vienas kito neišklausome ir pamirštame komandinį darbą. Pamažu augome, tobulėjome, suartėjome, nes išsakydavome tai, kas neduodavo ramybės. Tokiu būdu judėjome tvirtos komandos link.

Šaltis mūsų nenugalėjo

Stovykloje išaiškėjo, kad šaltis didelės ir vieningos masės žmonių nugalėti negali. Jis nesutrugdė plaukti upe, nes mus šildė ne vienas sluoksnis šiltų drabužių, vienas kito palaikymas ir skambios dainos. Šaltis nesutrugdė ir naktiniame žygyje, nes viršų ėmė užsispyrimas, gera nuotaika ir šokiai viduryje miško. Nesinori slėpti – kartais tekdavo eiti sukandus dantis, bet nuovargis leido pamiršti pačias įvairiausias baimes ir joks įsipainiojimas į voratinklius ar aklina tamsa nebebaugino.

Ne visada teko dirbti komandoje. Turėjome nelengvą užduotį – laiško rašymas sau po dvidešimties metų. Kiekvienas galėjome valandą pasibūti su savimi, susikaupti, susikoncentruoti tik į savo poreikius ir ambicijas bei iškapstyti svajones, kurias dažnai slepiame net nuo savęs, bijodami, kad jos pernelyg utopiškos. Buvo ašarų, atradimų, jautrių pasidalinimų išgyvenimais.

Stovykla, kuri keičia žmonių gyvenimus

Tokio pobūdžio stovykloje užaugi, sustiprėji tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kiekvienas gali eksperimentuoti, išeiti iš komforto zonos, mėginti lyderiauti arba, atvirkščiai, leisti pasisakyti kitiems. Gera matyti aukštyn besistiebiančius stovyklos dalyvius, kurie perlipa per save ir pamato, kad gali daug daugiau nei bet kas kitas. Stovykla „Nuo nulio“ tik pastūmėjo juos judėti į priekį.

Share this post