Viskas, kas vyko pastarąją savaitę, neleido per daug atsikvėpti, drąsino lipti iš komforto zonos ir pamiršti pačius įvairiausius nuogąstavimus. Ištrūkome į visai kitą aplinką, kur technologijos bei socialiniai tinklai nelipo ant kulnų. Įgavome naujos patirties, įgūdžių, kurie seniai kirbėjo nuo noro išlipti į dienos šviesą. Pajutome vidinę laisvę, atgaivą, nuosmūkius bei staigius pakilimus. Daugybė dalykų provokavo pasiduoti, bet mes tik dar labiau sustiprėjome, užsiauginome „storesnę odą“ ir žingsnis po žingsnio judėjome link komandos, kuri nebuvo tik pavienių grupelių susirinkimas geram laiko praleidimui. „Atjunk“ stovyklos metu nuo birželio 26 d. iki pat liepos 2 d. patyrėme labai daug. Net pati menkiausia smulkmena prisidėjo prie galutinio rezultato. Buvo siekta jaunimo laiką organizuoti taip, kad jis kuo daugiau laiko praleistų gamtoje, tobulindamas savo socialinius įgūdžius, ugdydamas fizinę bei emocinę ištvermę. Patraukli šių dalykų perteikimo forma – stovykla. Mes, organizacinė grupelė, nuširdžiai darbavomės ir rinkdavomes kone kiekvieną dieną tam, kad išpildytumėm užsibrėžtus tikslus, įgautumėm patirties ir padarytumėm viską, kad stovykla kiekvienam dalyviui paliktų neišdildomą įspūdį. Mūsų organizacinė grupelė Kalbutiškių kaime, stovyklavietėje prie Sartų ežero, susirinko diena anksčiau. Jau tada pajutome negailestingus uodų puolimus, makaronų su konservais skonį, miegą palapinėje ir jaudulį, nerimą, jaučiant, kad tuojau pradėsim įgyvendinti savo projektą. Mūsų pozityvas ir vienas kito palaikymas neleido pasiduoti baimėms. Jautėme, kad esame ne vieni ir padarysime viską, kad stovykla būtų vienas didžiausių mūsų gyvenimo nuotykių. Būgštavimai dingo, matant besirenkančius stovyklos dalyvius. Jie statė palapines, padėjo vienas kitam. Buvo gera matyti, kad jau pirmąją dieną visi bendrauja, o palapinės statymas tampa savotiška pramoga, nepavykstant to padaryti iš karto. Kas toliau? Susipažinome! Ir visai nesvarbu, kad pradėjo lyti. Žaidėme „Atomus ir molekules“, jungiantis į skirtingas grupeles ir kalbant apie vaikystės nuotykius, erzinančius dalykus, baimes. Lietus bei stogu virš galvos tapęs pledas dar labiau suartino jau pirmosiomis stovyklos valandomis. Tam, kad taptumėm viena komanda, formavom ją įvairių metodų pagalba. Taip mokėmės dirbti kartu, tobulėti, tapti kantresniems, klausyti kitų, nesistengti piršti tik savo nuomonės. Tą pačią dieną išsikėlėme lūkesčius, susipažinome su programa. Taisyklių kūrimas sudomino kiekvieną, o itin svarbiu klausimu tapo vienintelis dušas, skirtas 24 stovyklos dalyviams. Dieną uždarėme gitarų skambesiu, kurių stovykloje netrūko. Mes net gi turėjome entuziastų, kurie gitara pradėjo groti stovyklos metu! Antrąją dieną skyrėm plaukimui baidarėmis. Oras nusprendė pašmaikštauti, leisdamas sušalti ir sušlapti. Plaukėme ežeru, todėl nuo didelio vėjo turėjome labai pasistengti, kad plauktumėm tiesiai. Nebuvo lengva. Iš šalčio teko padrebėti, pasėdėti baloje, susikaupusioje baidarės viduje. Žinoma, šiame nuotykyje sekė ir kitų rūpestis, iš visos širdies bei gerklės skambančios dainos, pagalba ir iš rankų į rankas keliaujantis maistas. Trečioji diena leido suprasti, kad gali būti dar daugiau iššūkių, kurie reikalauja dar didesnio palaikymo. Dieną pradėjome, eidami Dusetų girios „Pažintiniu taku“, kurio ilgis 3,4 km. Sustojome keturiolikoje stotelių, grožėjomės kraštovaizdžiu ir susipažinome su giria, kuri pranašavo apie artėjančią dar vieną programos dalį. Grįžę į stovyklavietę ir sudalyvavę dar viename metode, pradėjome ruoštis naktiniam žygiui. Susiskirstėm į dvi komandas ir vienuoliktą valandą pajudėjom link miško. Mūsų užduotis buvo surinkti užuominas. Jos slėpė istoriją, kurią stovyklos dalyviams reikėjo atkurti. Radus pusė jų, turėjome susitikti pusiaukelėje ir apsikeisti maršrutais. Deja, dažniausiai nieks nevyksta pagal planą. Abi komandos pasiklydo. Pirmajai išsikrovė telefono baterija, todėl negalėjome susisiekti. Antrajai, mūsų komandai, pavyko pasiekti reikiamą vietą. Susėdome ir galėjome tik laukti, siųsdami ratu maisto likučius, kurie buvo skirti dešimčiai žmonių. Nesulaukus pirmosios komandos, nusprendėme išleisti kelis mūsiškius jų ieškoti, o patys laukti toliau, jei pirmoji komanda pasirodytų. Buvome tokie sušalę, kad užsikūrėme laužą ir susėdome ratu laukti naujienų, tikėdamiesi geriausio. Jau švintant sulaukėmė skambučio ir sužinojome, kad pirmoji komanda sugrįžo į stovyklavietę, negalėjusi rasti susitikimo taško. Galiausiai, mūsų atvažiavo pasiimti. Mes atsisakėme nutraukti tai, ką pradėjome ir vieningai sutarėm tęsti žygi, dėl abiejų komandų. Grįžom beveik penktą ryto apimti euforijos ir begalinės laimės. Abi komandos dar ilgai diskutavo apie trečiąją stovyklos naktį, nes kiekvienai iš jų ji atnešė sudėtingas situacijas, padėjo įveikti baimes ir suprasti, kad iššūkiai yra varomoji jėga, kuri gyvenimą paverčia ypatingu. Likusios dienos privertė palikti palapinių prieglobstį ir keltis į vidų. Mus užklupo blogi orai, bet tai nesustabdė nė vieno. Tapome vieningi, išmokome dirbti kartu, maisto gaminimas kėlė džiaugsmą, o vienu kavos puodeliu ar sausainių pakeliu dalinosi beveik visi stovyklos dalyviai. Pas mus atvažiavo mokymų vadovas Audrius Laurutis. Jis kalbėjo tema „Motyvacija veikti“. Iškapsteme, kas slepiasi po šiuo taip dažnai sakomu žodžiu, daug fantazavome, kūrėme ir supratome, kad žodyje „motyvacija“ slypi daug daugiau nei mums atrodo. Svarbiausia – į viską stengtis žvelgti kitu kampu. Ir tai dar ne viskas! Kitomis dienomis turėjome pačių įvairiausių užduočių, neišsisemiančių pokalbių, o aptarimų metu atviravom ir iš savęs ištraukdavom dalykus, kuriuos esame pratę slėpti. Visi tapome labai artimi, nes problemas spręsdavom kartu ir kiekvienas čia, stovykloje, buvo svarbus. Iki dabar sunku patikėti, kad niekas nepadeda tau išgerti kavos puodelio ir neprieina tiesiog pasikalbėti, o aplink save negirdi nuolatinio bruzdesio ir įvairiausių pokalbio temų. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą, tiesa?