Pakelkite rankas tie, kurie galėtų išvardinti dešimt faktų apie Moldovos kultūrą. Ir tie, kurie neturi nei vieno stereotipo savo galvoje, kuris apibūdina ten gyvenančius žmones. Spėju, kad tokių tikrai nėra labai daug. Kiek iš jūsų sutiktų su teiginiu, jog tie, kur nepriklauso Europos Sąjungai, yra „kitokie“ ir „nesuprantami“? Tikriausiai visi savo galvoje turime nusibrėžę aiškias ribas, stereotipus, paklūstam žiniasklaidos ir filmų suformuotoms normoms ir tik maža dalis iš mūsų pasineria į tikrąjį kultūrų pažinimą, be išankstinių nuostatų ir nuomonių.

Sulaužyti visus praktika nepagrįstus stereotipus man ir dar trims lietuviams padėjo projektas, kuris privertė galvoti „už dėžutės ribų“ – „Promoting a European Dimension in Youth Work – Bringing Europe Together“ . Rugsėjo 29 – spalio 8 dienomis vykusiame projekte atvėrėme Moldovos kultūros dėžutę, pažindami ne tik sostinę Kišiniovą, bet ir Vadul lui Voda miestelį bei Bahrinesti kaimo spalvas. Neformaliu mokymosi būdu, kartu su dalyviais iš Danijos, Rumunijos, Armėnijos, Ukrainos ir Moldovos, gilinome savo žinias apie Europos Sąjungą, diskutavom apie aktyvų pilietiškumą, švietimą ir istoriją. Darbo grupėse ir diskusijų metu supratom, jog dažnai tie, kuriuos laikėme labai besiskiriančiais nuo mūsų, dažnai turi tokią pačią nuomonę kaip ir mes, o tie, kurie visada buvo laikomi bendraminčiais, turi visai kitą požiūrio tašką.

Nors mūsų žavus nuotykis prasidėjo nuo įtemtos kelionės taksi, kuris neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, vairuotojas vos vos kalbėjo angliškai ir užsiprašė beveik trigubai didesnės sumos, sklandžiai pasiekus reikiamą vietą – siela nurimo. Poros dienų bėgyje bendravimas su kitais dalyviais ir organizatoriais suteikė tiek jaukaus nuoširdumo, ilgų diskusijų apie politiką ir istoriją, juoko iki pilvo skausmo ir įvairių kultūrų pažinimo, jog net ir grįžus į lietingą ir šaltu oru apkabinančią Lietuvą – širdį maloniai kutena laimė ir jausmas, jog gali nuversti kalnus.

Nupiešti galvoje Moldovos paveikslą padėjo ne tik sostinė Kišiniovas, kurioje ryškiai jautiesi sovietinės kultūros įtaka, tačiau ir mažas Bahrinesti kaimelis, kuriame turėjome galimybę paragauti tradicinio maisto, žiūrėti ir išmokti tradicinių šokių, liaudies dainų, svečiuotis vietinių gyventojų namuose, bet ir pristatyti lietuvių kultūros ypatumus. Lietuviški tradiciniai šokiai – niekada nenuvilia, todėl „Oiros oiros“ ir „Transkvero“ ritmu nuošidžiai mėgavosi salėje susirinkę bendruomnės nariai ir projekto dalyviai.

Dalyvaujant panašiuose projektuose – sunku nuspėti, kas tavęs laukia. Kartais dideli lūkesčiai nepasiteisina, kartais – lieki maloniai nustebintas susiklosčiusių aplinkybių. Šis projektas padovanojo artimus žmones sielai, daug naujų idėjų, kurios dabar neramiai bėgioja mintyse, norą nesustoti, tobulėti, būti aktyviu savo visuomenės nariu, domėtis supančia aplinka ir pažinti, keliauti ir mėgautis mums suteiktomis galimybėmis. Kiekviena kultūra ir sutiktas žmogus gyvenime palieka kažkokią naują patirtį ir dalį savo filosofijos. „Promoting a European Dimension in Youth Work – Bringing Europe Together“ – surinko beprotiškai didelį patirčių, filosofijų ir prisiminimų rinkinį, kurį ilgai nešiosimės savo mažose prisiminimų dėžutėse.

Agnė Dailidytė